išmintai

1 išmintaĩ sm. pl. (3^b) Š, BŽ117, NdŽ 1. kuo reikia misti, kuo žmogus minta, maistas; pašaras: „Išmintai“, be abejo, išvesti yra iš veiksmažodžio išmintù, išmisti: mitas, maitas K.Būg. Kur kiaulėm išmintai? Vad. Kaune negaliu pasilikt gydytis, neturiu išmintų̃ Lkš. Pievos toli, pasiimkite išmintų visai savaitei, ten pat ir nakvokite rš. Neturiu išmintų̃ nė dėl savęs, nė dėl gyvolių J. 2. J.Jabl tai, iš ko pragyvenama, lėšos: Nėr išmintų̃ budavoti rūmą, t. y. neturiu spasabo J. Ką dabar veiksiu, kad aš tiek išmintų̃ neturiu! J. Nėr išmintų̃, ir neišmanau nieko J. Neturėjau išmintų̃, nebuvo iš ko gydytis PnmA. Vieninteliai išmintaĩ mums trims buvo tai, ką aš užvargdavau pamokomis Db.